Petras Paulaitis
| Petras Paulaitis | |
|---|---|
| Gimė | 1904 m. birželio 9 d. Kalnėnai, Rusijos imperija |
| Mirė | 1986 m. vasario 19 d. (81 metai) Kretinga, Sovietų okupuota Lietuva |
| Palaidotas (-a) | Kretingos miesto naujosios kapinės, Padvariai |
| Tėvas | Kazimieras Paulaitis |
| Motina | Kotryna Gervilytė-Paulaitienė |
| Veikla | pedagogas, antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, partizanas, politinis kalinys |
| Organizacijos | Jurbarko gimnazija |
| Pareigos | Trijų lelijų rinktinės vadas, Jungtinės Kęstučio apygardos štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas |
| Išsilavinimas | filosofijos ir teologijos studijos |
| Alma mater | Valsalice kolegija, Turino tarptautinis teologijos institutas |
| Žinomas (-a) už | Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos įkūrėjas, Laisvės varpo redaktorius |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius (1999, po mirties) | |
Petras Paulaitis (slapyvardis Aidas; 1904 m. birželio 9 d. Kalnėnuose – 1986 m. vasario 19 d. Kretingoje) – Lietuvos pedagogas, antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, partizanas ir politinis kalinys. Įkūrė Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą, buvo vienas Jungtinės Kęstučio apygardos kūrėjų, vadovavo Trijų lelijų rinktinei ir redagavo pogrindžio laikraštį Laisvės varpas. Sovietų lageriuose iš viso kalėjo apie 34 metus.[1][2][3]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Jaunystė ir studijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Petras Paulaitis gimė 1904 m. birželio 9 d. Raseinių apskrities Jurbarko valsčiaus Kalnėnų kaime Kazimiero Paulaičio ir Kotrynos Gervilytės-Paulaitienės šeimoje.[1] 1923 m., baigęs keturias Jurbarko gimnazijos klases, išvyko į Italiją. Milane mokėsi ir dirbo spaustuvėje. 1927 m. baigė Estės saleziečių gimnaziją, o 1930 m. – Valsalice kolegiją Turine, kur studijavo filosofiją. 1930–1934 m. gyveno ir dirbo Portugalijoje.[1] 1934–1938 m. mokėsi Turino tarptautiniame institute ir baigė teologijos studijas. Studijuodamas įstojo į saleziečių kongregaciją, tačiau 1938 m. iš jos pasitraukė ir grįžo į Lietuvą.[1] 1938 m. spalį pradėjo dirbti Grūšlaukės pradžios mokykloje. 1939 m. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, o tų pačių metų spalį buvo paskirtas mokytoju į Dainių mokyklą prie Jurbarko, kur dirbo iki 1940 m. vasaros.[1]
Antinacinis pasipriešinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1940 m. birželį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą Paulaitis pasitraukė į Vokietiją ir įstojo į Lietuvių aktyvistų frontą. 1941 m. prasidėjus Vokietijos–SSRS karui grįžo į Lietuvą. Vėliau dirbo mokytoju Jurbarko gimnazijoje.[2] Jurbarko gimnazijoje subūrė vyresniųjų klasių mokinių grupę, kurios nariai platino pogrindžio atsišaukimus. Savo tekstus Paulaitis pasirašinėjo Aido slapyvardžiu. 1942 m. vasario 16 d. jis įkūrė Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą ir pradėjo leisti jos laikraštį Lietuviški atgarsiai. Leidinyje buvo raginama nevykti į darbo tarnybą Vokietijoje ir nedalyvauti žydų persekiojime.[1] Paulaičio veiklą pradėjo sekti Vokietijos saugumo policija. 1943 m. lapkričio 20 d. jis buvo suimtas Jurbarke, tačiau vežamas į Kauną pabėgo ir iki vokiečių okupacijos pabaigos slapstėsi. 1944 m. vasarą Vokietijos saugumo įstaigos jo tebeieškojo.[1]
Antisovietinis pasipriešinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1944 m. Sovietų Sąjungai vėl okupavus Lietuvą Paulaitis įsitraukė į ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą. Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos veikla buvo sustabdyta, o iš jos narių suformuota Lietuvos laisvės gynėjų partizanų rinktinė. Vietoje Lietuviškų atgarsių pradėtas leisti Laisvės varpas.[1] 1946 m. rugsėjį Paulaitis kartu su kitais partizanų vadais dalyvavo kuriant Jungtinę Kęstučio apygardą. Rugsėjo 12 d. Lietuvos laisvės gynėjų rinktinė buvo pervadinta Trijų lelijų rinktine, o Paulaitis tapo jos vadu. Jis taip pat ėjo apygardos štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininko pareigas ir redagavo Laisvės varpą, tapusį apygardos leidiniu.[1] Pogrindžio spauda buvo rengiama ir dauginama keliose slėptuvėse, tarp jų Antano Andriulio sodyboje Mažintų kaime ir Juozo Žičkaus sodyboje Poškakaimyje. Už informaciją, kuri padėtų suimti Paulaitį, sovietų saugumo struktūros buvo paskyrusios 10 000 rublių premiją.[1] 1947 m. balandžio 12 d. Paulaitis buvo suimtas Juozo Žičkaus namuose Poškakaimyje. Suėmimo metu jis turėjo Igno Pauliaus vardu išduotus dokumentus. Buvo kalintas Tauragėje. 1947 m. lapkričio 1 d. SSRS Ypatingasis pasitarimas jį nuteisė 25 metams lagerio.[1] Tų pačių metų lapkritį Paulaitis buvo išvežtas į SSRS lagerių sistemą. Dirbo geležinkelio statybose, vėliau kalėjo Oziorlage Irkutsko srityje. 1956 m. jo byla buvo peržiūrėta, bausmė sutrumpinta ir jis paleistas.[1][2]
Antrasis kalinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Grįžęs į Lietuvą Paulaitis 1956 m. Kaune atkūrė Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos veiklą ir palaikė ryšius su studentais. Sovietų saugumui organizaciją atskleidus, jis išvyko iš Kauno ir apsigyveno netoli Šiaulių.[2] 1957 m. spalio 30 d. Paulaitis buvo vėl suimtas. 1958 m. balandžio 12 d. jam skirta dar viena 25 metų laisvės atėmimo bausmė. Didžiąją jos dalį atliko Dubrovlage Mordovijoje.[1] Paulaičio pavardė tuo metu tapo žinoma ir už Sovietų Sąjungos ribų. 1975 m. Osle skaitant Andrejaus Sacharovo Nobelio taikos premijos paskaitą jis buvo paminėtas tarp Sovietų Sąjungoje kalinamų politinių kalinių.[4] 1982 m. rudenį, pasibaigus bausmės laikui, Paulaitis buvo išvežtas iš Mordovijos ir atgabentas į Vilnių. Netrukus paleistas ir apsigyveno Kretingoje. Per du kalinimo laikotarpius sovietų kalėjimuose ir lageriuose jis iš viso praleido apie 34 metus.[1][2]
Paskutiniai gyvenimo metai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kretingoje Paulaičiui buvo taikoma sovietų saugumo administracinė priežiūra. Nuo 1982 m. gruodžio jam vienus metus buvo draudžiama naktį išeiti iš namų, išvykti už Kretingos rajono ribų, jis turėjo reguliariai registruotis milicijoje.[5] Paulaitis mirė 1986 m. vasario 19 d. Kretingoje. Palaidotas Kretingos miesto naujosiose kapinėse Padvarių kaime.[1]
Įvertinimas ir atminimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1997 m. gruodžio 22 d. Petrui Paulaičiui po mirties pripažintas kario savanorio statusas. 1998 m. gegužės 13 d. jam suteiktas kapitono laipsnis. 1999 m. jis po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, dabar vadinamu Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.[1][3] 2000 m. Paulaitis įtrauktas į popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtą Rytų Europos tikėjimo kankinių sąrašą.[3] Paulaičio gimtosios sodybos vieta Kalnėnuose pažymėta atminimo akmeniu. Jo vardu pavadinta gatvė Kalnėnuose ir Lietuvos šaulių sąjungos Jurbarko 701-oji kuopa. Ant buvusios Jurbarko gimnazijos pastato įrengta jam skirta atminimo lenta.[4]
