Sakai (tauta)
Sakai (sen. pers. 𐎿𐎣𐎠 = Sakā, sen. gr. Σάκαι, lot. Sacae, skr. शक = IAST: śaka-, kin. 塞, pinyin: Sək) – rytų iranėnų klajoklių gentys, I tūkstantmetyje pr. m. e. – pirmaisiais mūsų eros amžiais gyvenusios Vidurinės Azijos šiaurėje ir rytuose, Kazachstane, Rytų Turkestane. Giminingi masagetams ir skitams.[1]
Sakai minimi įvairiuose šaltiniuose – senovės persų dantiraščiuose, antikiniuose, indų, kinų tekstuose, tačiau dažnai įvardijant skirtingas gentis ir tapatinant su skitais.[2]
VI a. pr. m. e. persai sakus skirstė į tris grupes:[2][3]
- haumavargai (amiurgai), t. y., „aukojantieji haomą“;
- tigrachaudai (arba masagetai), t. y., „smailiakepuriai“;
- tajai paradrajai" (arba skitai), t. y., „gyvenantys kitapus (Juodosios) jūros“.
VI a. pr. m. e. pab. – V a. pr. m. e. pr. dalį sakų genčių pajungė Achemenidų Persija; jos kariuomenės pusėje sakai dalyvavo graikų–persų karuose (500–449 m. pr. m. e.). Apie III a. pr. m. e. vidurį sakų genčių grupė įsiveržė į Partiją ir prisidėjo prie Partų karalystės susidarymo.[2][1] Iš ten dalis sakų persikėlė į Drangianą, kur pradėjo gyventi sėsliai, o kraštui prigijo Sakastano pavadinimas (dabar Sistanas).[2] II a. pab. – I a. pirmoje pusėje pr. m. e. sakai pasiekė Šiaurės Indiją. Vidurinėje Azijoje, Afganistane, Pakistane ir Šiaurės Indijoje sakai pirmaisiais mūsų eros amžiais veikiausiai buvo asimiliuoti vietos tautų ir čia atsikėlusių klajoklių genčių. Rytų Turkestane sakų kalba vartota iki X amžiaus. Sakai turėjo didelę reikšmę Vidurinės Azijos, Afganistano ir Šiaurės Indostano tautų etnogenezei.[2][1]
Sakai buvo daugiausia klajokliai gyvulių augintojai, tačiau atskiros grupės ilgainiui susėslėjo. Vidurinės Azijos sakų visuomenėje susidarė socialinė hierarchija, sakų aristokratija užvaldė didelius turtus. Sakų religijoje svarbią vietą užėmė Saulės dievybė. Sakų menui būdingas vadinamasis skitų „žvėrių stilius“.[2] Su sakais siejama Pazyryko kultūra, pasižymėjusi gausiu materialinių dirbinių paveldu.[4] Manoma, kad Šiongnu kultūros aukštuomenė buvo sakų kilmės arba jų stipriai paveikta.[5] Hotano karalystė, maždaug nuo III a. pr. m. e. gyvavusi Tarimo baseine, laikoma į budizmą atsivertusių sakų valstybe.[6]
Su sakais siejamos kultūros ir valstybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 sakai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- 1 2 3 4 5 6 Саки, Большая советская энциклопедия, T. XXII (Ремень—Сафи). – Москва: Советская энциклопедия, 1975
- ↑ Cook, J. M. (1985). „The Rise of the Achaemenids and Establishment of Their Empire“. In: Gershevitch, Ilya (ed.). The Cambridge History of Iran. Vol. 2. Cambridge, United Kingdom: Cambridge University Press. pp. 200–291.
- ↑ de Laet, Sigfried J.; Herrmann, Joachim (1996). History of Humanity: From the seventh century B.C. to the seventh century A.D. UNESCO.
- ↑ Savelyev, Alexander; Jeong, Choongwon (7 May 2020). „Early nomads of the Eastern Steppe and their tentative connections in the West“. Evolutionary Human Sciences. 2 e20.
- ↑ Bailey, H. W. (1983). „Khotanese Saka Literature“. In: Yarshater, Ehsan (ed.). The Cambridge History of Iran. Vol. 3. Cambridge, United Kingdom: Cambridge University Press. pp. 1230–1243.
